Nėra geros pamokos recepto (mokytojo tekstas)

Ankstesniame straipsnyje kalbame apie 2019 m. inovatyviausio kalbų mokytojo Ryčio Jezukevičiaus ugdymo praktikas ir motyvacija nuolatos judėti į priekį. Čia galite susipažinti su pilnu mokytojo komentaru apie neįprastus šios profesijos vingius.

Mokytojo profesijos patrauklumas slypi jos nenuspėjamuose verpetuose. Šios profesijos niuansus itin puikiai iliustruoja Herakleito iš Efeso teiginys, kad „į tą pačią upę dukart neįbrisi.“ Visa tai, ką bėgant metams mokytojas sukaupia, – įrankis, padedantis metodiškai atsilaikyti prieš srauniąją srovę, kurią vadiname klase. Ir nors atrodo, kad vedami patirties galime nuspėti, kokio gylio bus upė, kokio pločio jos žiotys ir intakai, nesgi esam matę panašių,… bet ne visai tokių… ši vėl savotiškai kitokia… ir nors klaidingai bandome, neva būdami sertifikuotais upių ekspertais, save apgauti, kad besidriekiantis dugnas yra visur vienodas ir kad besivadovaujant sėkmingo bridimo faktoriais, ir išoriškai įvertinus bendrąją bridimo kokybę, kokią nurodė mums tie, kurie nežinia, ar kada brido patys, iš upės išbrisime sausi. Tik vis pasitaikantys joje akivarai sugrąžina mus į realybę ir priverčia vadovautis ne popieriniais upių planais, o bandyti perbristi ją taip, kad pats bridimas būtų geras, sėkmingas ir, matyt, būtinai įvairiai „–uotas“.

Jaunam mokytojui sunkiausia srovėje išlaikyti pusiausvyrą, nuspėti artėjantį savo teisingą ėjimą. Atrodo, kad žengus netikslų žingsnį upėje prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę, o srovė pajautus šią baimę dar sustiprėja. Bet tai gamta, tai natūralu visoms upėms. Būsimas plaukikas dar nežino, kad galimybė būti nuneštam srovės yra didelė ir labai reali. Ypač jeigu šalia nėra nei šakų, nei kitų brendančiųjų, už kurių būtų galima laikytis. Upės vagos nepakeisi,o srovės nepristabdysi. Tačiau jisai taip pat dar nenumano, kad nors ir su didelėmis pastangomis, jis įgus žengti tokius žingsnius, kurie integruos jo bridimą į natūralią upės tėkmę. Upė pataps nebe tokia srauni, nebereikės taip stipriai stebėti ir kontroliuoti, kas joje knibžda, sekti kiekvieną savo žingsnį, bridimas taps malonus, o brendantysis taps bene jos natūralia dalimi. Tačiau atsipalaiduoti visgi negalime. Upė, nors ir esanti nepakartojama ir graži, yra nenuspėjama.

Čia ir slypi šios profesijos žavumas. Jokios žinios ir įžvalgos niekaip neapibrėžia šio brendančiojo profesijos esmės ir jokios instrukcijos negali užtikrinti sėkmingo kito kranto pasiekimo. Šiame pasaulyje yra daug brendančiųjų ir netgi dar daugiau upių. Tačiau kaip ir kiekvienas brendantysis yra unikalus ir nepakartojamas, taip gamtoje nėra dvejų tokių pačių upių. Šiame darbe nėra nieko pastovaus. Verpetai ir akivarai tai pranyksta, tai atsiranda ir tai tenka priimti kaip duotybę. Viskas esti nuolatinėje vandens kaitoje, nenutrūkstamame srovės judesyje.

Tai vis dėlto kuria koja pradėti bristi per upę? Nėra geros pamokos recepto. Yra tik mokinių ir mokytojų bendras noras mokyti(is). Ir nors šiomis dienomis abu istorijos veikėjai gali greitai susikeisti vietomis, brendantysis tampa įgudusiu brendančiuoju tik perbridęs ne vieną upę, o upė demonstruoja savo jėgą ir grožį tik, kai ją yra bandoma perbristi.

R. Jezukevičius